Juoduma

Jei apie kažką galvoji kiekvieną dieną, vadinasi tas dalykas vertas kovos, rizikos ir pastangų, kad tik jį gautum. Deja, to neužtenka. Reikia stebuklo. Žinau, stebuklų būna. Tik ne mano gyvenime. Ne čia, ne dabar, ne šioje situacijoje.

Kvailė. Kai, atrodo, viskas lyg ir pradeda normalizuotis (kiek tik tai įmanoma tokiomis aplinkybėmis), vėl skandinu save ašarų liūne ir smaugiu kiek tik išgalėdama. Negaliu susivaldyti. O kai pradedu, nepajėgiu sustoti.

Buvau pasakiusi sau, užteks, gana, kiek gi galima... Daviau sau pažadą ir palaidūniškai lengvu rankos mostu čia pat jį sulaužiau. Silpnavalė.

Negalvoti. Nesapnuoti. Neprisiminti. Ištrinti iš savo gyvenimo ir minčių. Vieninteliai dalykai, kurių trokštu labiau už viską. Vakar buvo vienaip, šiandien jau kitaip. Gal man bipolinis sutrikimas, kas čia žino. Tai bent jau pateisintų viską.

Bijau, kad kiekvieną ateinančią gyvenimo dieną praleisiu galvodama apie vieną ir tą patį dalyką. Bijau, kad kai būsiu senut senutėlė, ištartas tas vardas mane visvien privers suklusti, kaip kad yra dabar.


Ieškau šiaudo, už kurio galėčiau nusigriebti ir išplaukti iš šito paklaikusio vandenyno. Nerandu. Aplinkui tik sidabrinis vanduo, kasdien traukiantis vis žemiau gilyn. Nuodingas.


Pamečiau save. Tiesiog taip, paprastai.