Mintys buteliuke

Nekenčiu tokių dienų kaip ši. Ne dėl to, kad lyja, o drėgmė, atrodo, skverbiasi į pačius kaulus. Tikrai ne dėl to, kad tingisi bei nėra noro kažką veikti. Net ne dėl to, kad iš rankų krenta kiekvienas darbas kurio imuosi. Bloga diena ir tiek. Per daug minčių, kurios (po velnių!) tokios prieštaringos! Negelbėja nei feisbukas, nei kambaryje uždegtos visos turimos žvakės, nei taip mėgstami kakaviniai sausainiai. Tiesiog tokia diena. Ne mano diena. Norėčiau turėti tokią stebuklingą lazdelę kaip direktorius iš Hario Poterio mokyklos: baksteli ja į smilkinį, ištrauki tarsi sidabrinę giją mintį, ir dedi ją į stiklinį buteliuką su kamšteliu. Gali uždėti etiketę. Po kelių dienų/mėnesių/metų gali atsidaryti tą buteliuką, išsitraukti mintį, pasižiūrėti. Paprasta ir genialu. O dabar tų minčių tiek daug sukasi, reikalingų ir nelabai. Malonių, ir nevisai. Vertų dėmesio ir vertų ištrynimo. Daug daugiau, nei žmogaus protas galėtų atlaikyti. Arba dar geriau: galėtų kas nors išvis panaikinti man atmintį. Kad būtų proga pradėti viską iš naujo. Nuo nulio. Neturint savo asmens byloje jokių įrašų - nei gerų, nei blogų. Neturint patirties, nudegimų, žaizdų, randų...


Tik norėčiau, kad tą atmintį panaikintų ne dėdės ar tetos baltais chalatais, o kažkas kraujyje turintis cirkuliuojančios aistros bei pašėlimo. Ir, žinoma, testosterono. :)