4 mėnesiai

Prieš šiek tiek daugiau nei 4 mėnesius Naivuolė grįžo į miestą, kuriame kiekvienas medis, kiekviena grindinio plyta, kiekvienas langas priminė tai, kas buvo taip gera. Ir priminė skaudžiai. Buvo beprotiškai sunku kasdien eiti tomis gatvėmis, kuriose kiekvienas centimetras nulaistytas prisiminimais. Buvo desperatiškų klyksmų, sadistiškai liūdnų minčių. Buvo ašarų. Keista... tačiau visa buvo taip seniai, kad kartais netgi atrodo netiesa...


Laikas bėgo. Gydė. Kiek užgydė, tiek. Tačiau pasikeitimų būta. Ir labai didelių.


Kad ir kaip Naivuolė gyvena dabar, ji jaučiasi kitaip nei anksčiau. Gal vienišesnė, gal šiek tiek rimtesnė, subtilesnė... Truputį mažiau naivi. Tačiau didžiausias pokytis tas, kad ji jaučiasi ramiai. Gyvena su savim ir dėl savęs. Pamažu pradeda pasitikėti savim, kas anksčiau buvo visiškai svetima. Gyvena ir tiek. Nesižvalgo, nesiblaško. Nebetiki.


Ir kartais, žvilgteli į giliai įsirėžusius randus. Nusišypso. Kas nenužudo, tas juk sustiprina, taip?..


4 mėnesiai yra pakankamas laiko tarpas iš pagrindų pakeisti gyvenimo būdą, tačiau net viso gyvenimo neužtektų pamiršti tai, kas išgyventa. Juolab, kad to visiškai nenori. Tai buvo tiesa, ir tai buvo fantastiška, tai kam, po velnių, pamiršti???


Nors ir dar 4 mėnesius. 4 metus. Ar gyvenimus...