Ne viskas auksas, kas...

Ar įmanoma nusipirkti žmogaus buvimą šalia? Tikriausiai net nesusimąstę pasakytumėte, kad ne. Klystate. Žmonių buvimą šalia mes perkame nuolat: kviečiame kavos ar ledų, dovanojame gėles, skoliname asmeninius daiktus. Tą patį žmonės kasdien daro su mumis. Atrodo, kas čia tokio? Visgi, tokios mažos smulkmenėlės įpareigoja ilgesnės trukmės bendravimui. Norimam ar nelabai. Mielos merginos, juk jei tas pats žmogus kelis kartus iš eilės pavaišina kava, ar nesijaučiate skolingos? O jeigu žavus vaikinas atėjęs į pirmąjį pasimatymą atneštų didelę puokštę gėlių, pridėtumėte jam papildomų balų, tiesa? :)

Papirkinėjimo mūsų išlepintoje visuomenėje apstu - užtenka apsidairyti. Paskolink užrašus, nupirksiu šokoladą. Einam arbatos, aš vaišinu. Nupirksiu bilietus, tu tik nueik su manim į kiną. Padovanosiu šią suknelę, jei ja vilkėdama eisi su manim į draugo gimtadienį. Ir taip toliau, ir taip toliau. Baisiausia, kad dalis žmonių tą papirkinėjimą dievina ir atkakliai, kryptingai jo siekia. 

 

Tačiau tikram, nuoširdžiam bendravimui nereikia deimantų, aukso, prabangių automobilių ar pasakų rūmų. Už jokius pinigus neįmanoma nusipirkti plaktuko ir vinių pašlijusiems santykiams sutaisyti, ir jokių replių tvirtiem santykiams išardyti. 

Įdomu, ar atsirastų žmogus, kuris sutiktų eiti pasivaikščioti vien dėl tos priežasties, kad aš noriu su juo nuoširdžiai pasikalbėti?..