Tikiuosi, ateis ta diena.
Kai baimės išsisklaidys kaip rūkas pavasario rytą.
O laimė, tarsi vynas taurėj, liesis per kraštus.
Ir žmogus, tas vienas vienintelis žmogus, pažadės mylėti, gerbti ir saugoti. Laimėje ir nelaimėje. Per juodą ir baltą.
Žmogus, kuriam galėsiu pasakyti - kai turiu Tave, man daugiau nereikia nieko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą